Tiesą pasakius, namuose būti nėra sunku. Bent jau man. Aš turiu 3 kates, jaukų kambarį, patogią lovą ir ilgas rožines kalėdines lemputes, kurios man ne tokios jau ir kalėdinės:) Jaukioje aplinkoje mokytis yra itin lengva, o dar ir visai smagu, kai nuolat esi kačių kompanijoje. Be to - nereikia stengtis: nei galvos plauti, nei šukuotis, nei mokyklinio sijono nešioti... Dažytis irgi nereikia, o video pamokose dalyvauti galima kad ir su pižama. Viskas tikrai nėra taip blogai. Pabūti su savimi ir nesistengti atitikti kažkokių vizualinių standartų yra naudinga ir sielai, ir protinei sveikatai. 

    Šis karantino laikotarpis man net nebuvo sunkus, nes praleidau jį su tėvais, kuriems irgi tenka namuose sėdėti, savo broliu, kuris mokosi ir gyvena Kaune. Karantino metu mes daugiau su juo bendraujame, kalbamės apie keistus dalykus, leidžiame laiką vienas pas kitą kambaryje. Net nebūčiau pagalvojusi, kad taip gali nutikti, kai esi priverstas neišeiti iš namų. 

    Taip pat pastebėjau, jog kai tūnai namuose, imi gaminti be sustojimo... Ciklinis vaikščiojimas iki šaldytuvo dabar yra daug dažnesnis nei prieš karantiną... Susitikimai su šaldytuvo turiniu vyksta pastoviai... ir baisu - ir keista. Galbūt būtų patogiau tiesiog atsinešti šaldytuvą į savo kambarį? 

    Kalbant apie laisvą laiką, galiu pasakyti, kad jo ne tiek ir daug. Kadangi mokomės namuose - jokios griežtos disciplinos neturime, nesikeliame 8 valandą ryto, vadinasi pamokas imame daryti daug vėliau, tad ir užtrunkame ilgiau. Tai normalu ir logiška, bet kai kurie mokytojai užduoda per daug... Mano draugė užtruko Eduka klasėje 5 valandas darydama 26 užduotis... Reikėtų mažinti krūvius, ne visi geba daug ir stropiai mokytis patys vieni. 

    Labai bijau dėl savo senelių ir apskritai senesnio amžiaus artimųjų. Mūsų giminė itin artimai bendrauja, dažnai susitinkame ir kartu švenčiame viską! Prarasti vieną iš artimųjų dėl koronaviruso būtų siaubinga. Tad nors ir esame įpratę susitikti dažnai, tenka nesimatyti. Skambiname vieni kitiems, taip pat vaizdu bendraujame su giminėmis iš Norvegijos, dalinamės naujausia informacija apie virusą ir vis update'iname vieni kitiems apie pokyčius savo valstybėse, apie priemones, kurių imamasi pandemijai įveikti, ir tiesiog tikriname vieni kitų stadijas šio karantino metu (nes ne visiems yra lengva likti namuose ir susigalvoti sau veiklų:)).

    Nemeluosiu - viruso bijau. Nežinomybė visuomet buvo gąsdinantis žmones reiškinys, tai savaime suprantama. Nežinia, nei kas bus, nei kiek artimųjų neteksime, ar iš vis įveiksime šį nesąmoningą laikotarpį? Visas pasaulis kenčia, ir kai sakau pasaulis, turiu omenyje žmones, nes tuo tarpu Žemė ima atsigauti. Mažiau automobilių, vadinasi, ir teršalų mažiau. Be to, gydytojai dirba išsijuosę, be sustojimo. Galbūt tai paskatins vyriausybes pasaulyje (ypač Lietuvoje) labiau vertinti gydytojus ir pakelti jiems atlyginimus... Beveik jokioje specialybėje, be medicinos, tenka studijuoti 10 metų ir dar pačius sudėtingiausius dalykus. Ne visi tai supranta, tad gal visi šie įvykiai pasaulyje padės žmonėms tai įprasminti ir suvokti:) 

    Apibendrindama sakyčiau, jog reikia tikėtis, kad rasime išeitį... Kol kas dar laukiame rezultatų iš viruso vakcinos JAV, stebime informaciją ir tikimės geriausio. Viskas bus gerai, tikriausiai. O jei ir nebus - būsime kažko pasimokę gal bent kartą žmonijos istorijoje:) 

Temidė