Demonai mano galvoje

     Kiekvienas žmogus savo galvoje turi atskirą pasaulį, kuriame yra daugybė mūsų vaizduotės vaisių. Kartais šie mums padeda išgyventi, išlikti stipriems ir pabėgti nuo kasdieninės rutinos, tačiau kartais – emociškai žlugdo. Dalį to pasaulio sukuriame patys, savo mintimis, norais, vaizduote. Bet yra mūsų galvoje tokia vieta, kurioje ne mes esame šeimininkai. To kampelio šeimininkai yra demonai. Jie gyvena mūsų galvose, maitinasi mūsų baimėmis, mūsų ašaromis ir liūdesiu. Kuo daugiau duodame jiems „maisto“, tuo laimingesni tie tampa. Mano galvoje, jau kurį laiką, gyvena demonas, kurį kiek tik įmanoma dažniau stengiuosi paslėpti savo pozityvumu. Noriu papasakoti apie tai, kaip aš gyvenu su juo – savuoju demonu.
    Aš labai nemėgstu likti viena, ne todėl, kad negaliu susigalvoti veiklos sau vienai. Bet todėl, kad tuomet turiu daugybę laiko ne tik sau, bet ir tam demonui, gyvenančiam mano galvoje. Likus dviese, jis man pradeda kuždėti, kad viskas, ką darau, yra veltui, kad tiesiog nereikšmingai švaistau savo laiką. Jis mane įtikina, kad esu tik dalis tos pilkos nereikšmingų žmonių masės. Bandau su juo ginčytis, bandau paneigti tai, ką jis sako. Bet tada ta piktoji būtybė dar pikčiau ir griežčiau, atrodo, rėkia, kad esu niekam tikus, kad iš manęs jokios naudos, tik vargas ir problemos. Bandau paneigti tai, ką jis sako, bet nesugebu rasti pakankamai argumentų ir vis tiek galiausiai su juo sutinku. Ir tuo metu, atrodo, jaučiu kaip jis auga, su kiekvienu laimėjimu jis tampa vis didesnis ir stipresnis. Jis mėgaujasi mano pralaimėjimu. Mėgaujasi mano liūdesiu ir ašarų skoniu.
     Tikriausiai vienintelis nuodas demonui – nuoširdi šypsena. Jis negali pakęsti, kai esu laiminga. Kiekviena mano šypsena , tai juodai būtybei manyje yra lyg peilio dūris į krūtinę. Kai tik pajaučiu jo skausmą, mane užlieja geros emocijos, pasitikėjimas savimi. Tada tampu tokia stipri, kokia dar niekada ankščiau nebuvau. Gaila, bet tas jausmas labai laikinas. Jis trunka tol, kol demonas atgauna jėgas. Dažniausiai vakare, kai aplink tik tamsa, manasis demonas sugrįžta. Jis grįžta pilnas energijos ir pasiryžęs man atkeršyti už visus dūrius į širdį. Jis tampa piktesnis nei ankščiau ir smogia man kaip tik galėdamas skaudžiau. Jis klausia manęs kas yra amžina. Susimąstau. Galvoje milijonai minčių, daugybė jausmų, keletas brangiausių man žmonių veidų. Demonas pradeda kvatotis. Juokiasi taip stipriai, kad tampa nejauku. Tuomet jaučiu kaip besišypsodamas, su ironija balse jis pradeda kalbėti. Nerėkia  kaip įprastai, nei trupučio nepakelia balso, neparodo jokio pykčio. Gal net galima pajausti jo žodžių skambesyje užuojautą ir gailestį. Jis labai lėtai ir aiškiai taria žodžius. „Tu juk supranti, kad tie žmonės, kurie manai, kad niekada tavęs nepaliks, tie jausmai, kuriuos dabar jauti kažkam, ir kuriuos kažkas jaučia tau, yra laikini. Vienintelis dalykas, kuris yra amžinas, gyvena tavyje. Tai aš. Aš niekada tavęs nepaliksiu, aš visada būsiu šalia.“ Tokiais žodžiais jis sukelia sumaištį mano galvoje. Negi tai tiesa, negi iš tiesų aš visą gyvenimą savo galvoje kovosiu su juo. Bet kaip? Kaip galėsiu su juo kovoti, kai vienintelis ginklas, kuris jį naikina tai šypseną, o ją man gali sukelti tik tie žmonės, kurie, kaip jis sakė, nebus amžinai kartu. O kas tada bus su manimi? Kada visa tai baigsis? Kada aš liksiu viena? Kokia bus viso to priežastis? Ar tai bus mano kaltė? Galvoje pasipila milijonas klausimų. Demonas padeda man į visus juos atsakyti vienu sakiniu. Jis atsidūsta ir labai ramiu tonu taria : -dėl visko kaltas bus tik vienas žmogus, tai tu. Iš dalies pritariu jam, nebetikiu nei amžina draugyste, nei amžinais jausmais. Nieko nėra amžino.
    Nuo pat mažų dienų mes esame lyg užprogramuoti, kad turime po mažą laiptelį kopti savo ateities link. Mums sakoma, kad maža klaidelė gali viską sugriauti. Asmeniškai aš nežinau, ko noriu ateityje, ir tai mane kartais net labai gąsdina. Bijau, kad galiu taip ir neatrasti jokioje srityje savęs. Bijau, kad galiu nepasiekti absoliučiai nieko. Balsas mano galvoje man tai nuolatos primena. Jis mane lygina su kitais mano bendraamžiais, kurie turi daug daugiau siekių ir yra susiplanavę beveik visą savo ateitį. O aš tik jaučiu kaip klaidžioju nežinioje ir suprantu, kad laiko turiu vis mažiau. Todėl bandau susitelkti tik į mokslą. Mokykloje mes nuolatos esame vertinami ir lyginami. Kas asmeniškai man įvaro didelę baimę suklysti.  Kartais stengiuosi iš visų jėgų, atiduodu visa save ir vis tiek susimaunu. Mokytojas visai nekaltai pažeria šūsnį replikų kaip jis nusivylė, nes žino, kad galėjau geriau. Po tokių jo žodžių mano viduje jausmai tiesiog verda. Atrodo, norėčiau jam paaiškinti, kad jis net neįsivaizduoja, kiek pastangų aš į visa tai įdėjau. Bet jaučiu, kad tai beprasmiška, nes dėl savo klaidų žinoma esu kalta tik aš pati.  Demonas tuo metu džiaugiasi sulaukęs mano klaidos ir klausosi mokytojo žodžių, kurie man drasko širdį. Neparodau per daug emocijų, žinau, kad niekam tai nuoširdžiai ir nerūpi. Demonas patenkintas man ištaria, kokia aš nevykėlė. Pasijaučiu beviltiška. Kartoju sau tai, o balsas mintyse man vis pritaria.
       Per visą laiką, praleistą kartu su demonu, supratau, kad svarbiausia - neleisti tam padarui užgožti tikrojo savęs. Mes turime žinoti, kas mes esame, ir negalime leisti kažkam, kas iš tiesų net nėra tikra, mus palaužti. Turime suvokti, kad ta būtybė, kuri nuolat mus emociškai žlugdo, yra paprasčiausiai mūsų vaizduotės vaisius. Mes patys savo ruožtu ją susikūrėme, mes esame jos šeimininkai. Ir tik mes patys turime teisę ją valdyti. Negalėčiau teigti, kad tas demonas yra nereikšmingas. Kaip ir viskas šiame pasauly turi prasmę, taip ir minčių demonas šį tą reiškia. Nors iš pradžių labai sunku suprasti, kuo jis gali mums būti naudingas, tačiau kiekvieno mūsų galvoje jis yra ne be reikalo. Jis reikalingas tam, kad kiekvieną kartą jį įveikus pasijaustume stipresni. Kai tik sugebame demonui pasipriešinti, mus užlieja nuostabūs jausmai. Tuo metu labai sunku paaiškinti kokie tai jausmai. Tačiau vėliau supranti, kad su kiekvienu mūsų laimėjimu jis praranda galią, o mes įgyjame pasitikėjimo savimi. Kuo dažniau sugebame jam pasipriešinti, tuo menkesnis jis tampa. Mes turime suprasti tai, kad tik mes patys esame savo paties valdovai ir tik mes galime valdyti savas mintis, emocijas ir jausmus. Kiekvieno mūsų užduotis - nugalėti tą pabaisą savo viduje. Tai pareikalauja labai daug jėgų, bet mes privalome, dėl savęs pačių, tai daryti, nepasiduoti tol, kol galiausiai nebebūsime kažkokio tamsaus, pikto, realybėje net neegzistuojančio padaro marionetėmis.

      Miglė Endziulytė, 2a klasė