1952 m.  buvo pats stalininio režimo įsigalėjimo pikas: visuotinis sekimas,  masiniai trėmimai į Sibirą, partizaninė kova jau buvo persiritusi į antrąją – tragiškąją – pusę.   

Gimnazijos vienuoliktokai ( tuo metu abiturientai) brendo tokiomis sąlygomis, keletas jų dalyvavo pogrindžio veikloje, palaikė ryšius su partizanais, slaptai įsigijo spausdinimo mašinėlę. Artėjant Vasario 16-ai fizikos mokytojo pasiprašė ekskursijos į miesto vandentiekį,  tada pasidarė raktą. Iš trijų spalvų medžiagos pasisiuvo vėliavą ir naktį iškėlė ją virš miesto vandentiekio. Ryte visi šakiečiai pamatė plevėsuojančią trispalvę. Saugumas ją nukabino  tik priešpiet, nes ant durų buvo užrašyta „užminuota“. Tačiau tai padariusius vaikinus Vytautą Tirliką,  Antaną Karalių, Bronių Pašiūną ir Praną Būčį saugumas dar tą pačią naktį sulaikė.  Kartu buvo sulaikyti ir jų draugai, pas kuriuos rado įkalčių.

„Už antitarybinę veiklą“ buvo nubausti net 14 tos klasės jaunuolių: septyni vaikinai ir keturios merginos buvo suimti ir nuteisti 25 metus kalėti. Tai – Danutė Baukytė, Onutė Vinterytė, Elena Baltrušaitytė, Elė Grybinaitė, Vytautas Tirlikas, Bronius Pašiūnas, Pranas Būčys, Antanas Karalius, Augustinas Staniulis, Kazimieras Valaitis, Pranas Jakaitis, dar trys – Česlova Gudaitytė, Birutė Kumetaitytė ir Albina Lingytė, nunešusios sulaikytiems draugams maisto, pašalintos iš mokyklos be teisės mokyklą baigti kitur.

Jie pateko į Murmansko,  Intos, Norilsko, Karagandos  speclagerius.  Laimei, visi išgyveno, mirus Stalinui grįžo į Lietuvą, tačiau ir toliau buvo akylai prižiūrimi kaip „liaudies priešai“.

Todėl artėjant Vasario 16-ajai mes kalbam ne tik apie Nepriklausomybės paskelbimą, bet ir  apie tai ką mums reiškia laisvė, ką jaučiame keldami laisvos valstybės vėliavą, kokia laisvės kaina mums ir kokia laisvės kaina Ukrainoje.