Išties žmogus - žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas
neprilygsta. Mes gyvename kitų gyvybės sąskaita, esame vaikščiojantys kapinynai! 
(L. da Vinčis)

Dugnas

    Tyla. Vidinis sprogimas. Riksmas. Įspūdinga emocija. Štai taip jaučiausi tada, kai perskaičiau Kotrynos Zylės romano rankraštį. Niekada neturėjau galimybės skaityti ezoterinį kūrinį. Garbė pasinerti į tekstą, kuris yra slaptas. Ne tik garbė, bet ir dovana saugoti paslaptį, kuri vėliau pasklis it virusas. Tai bus virusas, kuris ilgam išliks atmintyje.

    Kūrinys neįtikėtinas. Atrodo, pasiekiau dugną. Skaičiau ir verkiau. Norėjosi šaukti, nes tekstas sukrėtė mano sielą. Rankraščio veikėjai – tikri herojai. Jie parodo, kad nereikia slėpti tikrovės už dešimties durų. Patyčios – kasdienybė. Turbūt kiekvienas esame girdėję skaudų, pašiepiantį žodį, po kurio pasaulis sustoja. Norisi pasislėpti po juodu gobtuvu ir niekada nesirodyti visuomenei. Apima jausmas, jog esi individas, kurį tuoj nušluos nuo žemės, nes esi bejėgis prieš tuos, kurių burnos prikimštos nuodingų liežuvių. Gabija ir Gedas – paaugliai, kurie turi ryšį su apgailėtina visuomene. Kur tik pasisuksi, kur bepažiūrėsi – nepagarba kitam. Nesvarbu, ar tu jaunas, ar senyvas žmogus. Tu esi tame sraute ir kenti arba šventi pergalę. Bet tai neatneša euforijos, visur pilka ir graudu. Gedas ir Gabija taip pat turi glaudų ryšį su anapusiniu pasauliu. Kodėl jie laimingesni ten? Tikriausiai todėl, kad ten ramu ir nėra šlykštynių, vyrauja harmonija ir tikra meilė. Aš nepritariu tam, jog savižudybė ar mirtis yra išeitis. Tai – pabaiga. Kelio atgal nėra. Pripažįstu, jog mūsų visų bendruomenė yra žiauri, žudanti ir graužianti kitus iš vidaus. Skaudu. Šiurkštu. Ant liežuvio galo jaučiasi kartumas, net saldi tiesa nepakeistų tamsios ir bjaurios realybės.

    Vulgari, iškraipyta kalba nieko nuostabaus. Jos čia apstu. Žargonas atspindi šiuolaikinio jaunimo žodyną. Man jis nepatinka. Juntu gėdą ir nusivylimą, nes daugelis šį žodyną supranta kaip savą. Visuomet nekaip jaučiuosi, kai girdžiu, kad draugai iš tolo šaukia: „respektas“, „maladiec, seni“, „soriukas“. Man bloga, nes rankraščio tekste vulgari kalba yra pagrindas. Skaitydama kiekvieną bjaurų žodį ar sakinį,  pagalvoju, jog nėra kuo stebėtis. Šiuolaikinė realybė yra žiauri. Kiekvienas drįstame pasiųsti kitą, nors kažin ar patys norėtume ten eiti. Kai kas nors bando mums padėti, užuot ištarę paprasčiausią žodį „ačiū“, išberiame „atsiknisk“. Skaudi ir sunki dabartis. Nors esame žmonės, tačiau elgiamės kaip infantilūs, šiltnamio sąlygomis auginami augalai. Pažvelkime į ateities viziją. Galbūt jūs matote ją geresnę, pakitusią, tačiau aš įžvelgiu iracionalią ateitį. Bijau. Baimės jausmas jau įstrigęs giliai gerklėje, tačiau toliau plėtojasi. Jis didėja ir tuoj pasieks smegenis, kuriose nebus šviežios ląstelienos, ten vyraus švinas. Visi pavirsime į nemąstančio metalo krūvą. Bloga. Šlykštu. Noriu, jog tai būtų tik sapnas. Norėčiau pabusti.

    Kotryna Zylė – rašytoja ir dailininkė, rašanti mitologijos temomis. Jos knyga „Milžinas Mažylis“ buvo įtraukta į geriausių vaikų knygų penketuką, o kūrinys „Didžioji būtybių knyga“ išrinktas kaip gražiausia 2016 metų knyga vaikams. Neįtikėtina. Didžiulis šuolis. Rašytoja, ilgą laiką rašiusi išpuoselėtu stiliumi vaikams, rašo paaugliams. „Ei! Jaunuoliai! Atsibuskit!“ – noriu sušukti. Autorė parengė kūrinį, kuris – bomba! Perskaičius tekstą, norisi išsitaškyti, bet gerąja prasme. Ilgą laiką bijojau kritikuoti knygas, tačiau šis kūrinys mane paveikė ir padrąsino netylėti. Nenutylu. Šią knygą, kuri, viliuosi, tuoj pat bus išleista, siūlau jaunimui, kuris nebijo vulgarumo, tiesiog drįsta išbandyti save neįprastose aplinkose. Prieš išleidžiant ir atiduodant knygą į skaitytojų rankas, ant knygos viršelio drąsiai galima užrašyti „N-16“. Vaikas. Paauglys. Suaugęs. Nesvarbu, kokio amžiaus esi. Kiekvienas kūrinius priima ir supranta savaip. Man šešiolika, tačiau jaučiuosi kaip suaugti dar nenorintis vaikas, o kiti jau nuo pat dvylikos mokosi savarankiškumo ir į gyvenimą žvelgia suaugusiojo akimis. Suaugęs. Tokiu žodžiu galime vadinti ir šešiolikmetį. Jis žengia į brandesnį gyvenimą, tad Kotrynos Zylės knyga būtų kaip paskata jauniesiems suaugusiems į pasaulį pažvelgti kitokiu kampu. Aštrus kampas. Kitoks. Intriguoja.

    Sustoju vieną akimirką. Mintys nuneša mane ten, kur dar niekada nebuvau. Esu įstrigusi rėmuose, kurie spaudžia ir verčia pratrūkti. Aš privalau išlieti visą save, kad išsilaisvinčiau. Skaityti rankraštį buvo sunku. Verkiau, rėkiau ir kankinausi, nes kūrinyje neradau harmonijos. Natūralizmo kupinos scenos ir vulgari kalba privertė susimąstyti. Galbūt autorė siekia mums įrodyti, jog žargonas yra blogis? O gal svarbiausias tikslas yra atverti jauniems žmonėms akis ir parodyti tikrąją realybę? Nesvarbu, kokia šio kūrinio pagrindinė mintis. Pripažįstu, viskas, kas buvo parašyta, mane paveikė. Niekada neaukštinau žargono, nekenčiu jo. Pasijutau lyg planetoje, iš kurios norėjosi dingti, kai skaičiau vulgarius epizodus. ,,Net šikną traukia. Nors galbūt atvirkščiai. Rodos – tuoj apsišiksiu“, ,,Garantuoju, jog apsimyžtų sužinoję, ką mačiau vakar...“-  dar lig šiol kūnu bėga šiurpuliukai, o galvoje – tūkstančiai minčių. Esu pratusi skaityti širdžiai malonius žodžius, tad, jei kūrinyje būtų moralizuojama, jis nebūtų taip stipriai mane sujaudinęs. Pabuvau visai kitokioje terpėje, aplinkoje, kur viskas man svetima. Reikėjo prisiversti, kad perskaityčiau rankraštį. Negaliu patikėti, jog man pavyko. Nors akys ašarojo, viduje kažkas dusino, aš išsinėriau iš savo kailio. Noriu išsilaisvinti ir drąsiai rėžti nuomonę. Kūrinys ne tik privertė pasibjaurėti, bet ir padrąsino mane. Rankos nenori nustoti rašyti, o širdis dreba, stipriai plaka, nes tai – neįtikėtinas įspūdis.

    Laikas. Tik tak, tik tak. Nurimau. Akyse prašviesėjo, širdis nurimo, tačiau įspūdis liko. Tikriausiai niekada neištrinsiu iš atminties tos akimirkos, kai kūnas bent trumpam buvo išėjęs. Siela virpėjo, apėmė „vežanti“ ekstazė. Kūrinys privertė pabusti mano vidinį demoną, kuris nebijo nieko. Visiškai nieko. Šilta. Ramu. Ir vėl aš, esu aš...

Samanta Stankevičiūtė, 2b klasė