Šimtadienis visada buvo ir yra vienas iš svarbiausių renginių mūsų mokykloje. Jam artinantis gimnazijos koridoriuose pasklinda vos pastebimas triukšmas ir jaudulys, visų juntamas, tačiau kiekvienam individualus. Pirmokams – tai dar labai tolimas įvykis, lydimas troškimo bent akies krašteliu žvilgtelėti, kas vyksta aktų salėje repeticijų metu ir didelio noro ten patekti renginio dieną. Antrokams – jaudinanti patirtis, į kurią pažvelgti kol kas galimybę gaus ne kiekvienas, o kartu ir artėjanti atsakomybė, kaip padaryti geriau, gražiau ir kitaip nei buvo. Trečiokams – tarytum metų įvykis, taip ilgai laukta akimirka, pagaliau atėjusi galimybė pasireikšti ir išbandyti save. Tai metas, kuomet baimė, nerimas, nežinomybė bei mintyse kirbančios idėjos pasiekia viršūnę ir iššauna visu galingumu, po savęs palikdamos kas kartą vis puikesnį ir unikalesnį renginį. Gimnazijos ketvirtokams – dar vienas pirmas paskutinių kartų mokykloje, kuri lydėjo ketverius metus. Mokykloje, kurioje teliko jau tik 100 dienų, bet svarbiausia - mokykloje, kur dar kartą su draugais patiriama tai, kas jau nebesikartos.
    Toks buvo ir šių metų šimtadienis. Apipintas jaudulio, nesusipratimų, džiaugsmo, nepamirštamų akimirkų ir šurmulio gimnazijos koridoriuose, kur viskas staiga tapo taip gražu, apčiuopiama ir stebuklinga. Vasario 8-osios vakaras buvo išskirtinis, kai mūsų gimnazija pavirto teatru. Ir teatras prasidėjo jau nuo rūbinės – vos tik įžengus į mokyklą. Gimnazijos fojė puikavosi barai ir kavinės, skambėjo gyva muzika ir nuoširdus juokas, o salėje vyko dar vienas, didžiausias visų laikų pasirodymas. Vienus miuziklus keitė kiti: „Mamma Mia“, „Katės“, „Vidurinės mokyklos miuziklas“, „Mulen Ružas“, „Kaukių balius“... O kur dar aidintys kitų žinomų miuziklų garsai, įmantrūs šokio judesiai, vaidybos elementai ir „Sidabrinės Šlepetės“ apdovanojimai...
     Ir nors šis šimtadienis visus nustebino dekoracijų išradingumu ir prabanga, visur jaučiama grakščia estetika ir elegancija, dar niekada nematytomis naujovėmis ir puikiais pasirodymais, po kurių skambėjo nuoširdus AČIŪ; nors visa tai tapo mums dar vienu neužmirštamu renginiu gimnazijos istorijoje, o koridoriais vis dar aidi prisiminimų atgarsiai, esmė slypi ne čia. Nes išorė niekada nėra svarbiausia. Visas šimtadienio grožis yra daug giliau. Kiti kol kas tai tik nujaučia, o gimnazijos trečiokai ir abiturientai jau išgyveno ir gali paliudyti. Visai nesvarbu, kiek nervų ir nesutarimų kainuoja organizavimas, pasiruošimas bei kompromisų paieška, kiek pinigų išleista dekoracijoms ar kiek bemiegių naktų ir pamokų praleista tobulinant scenarijų, nes tai padaryta su meile. Meile, kuri ypatingai jaučiama renginio metu, regint laimingus ketvirtokų veidus, matant, kad viskas vyksta be jokių nesusipratimų, girdint susižavėjusius balsus, garsius šūksnius ar tiesiog tylius „ačiū“, nes tada suvoki - „PAVYKO“.
    Viskam pasibaigus, kiekvienas sau pagalvojo, kaip trūks to šurmulio, pašnekesių, nerimo, o svarbiausia  - bendrystės ir santykio su kitais. Nes visoms emocijoms nurimus, mes vėl neriame į mokslus, ir lieka tik nostalgija ir tų nesiliaujančių klasės draugų balsų ir juoko ilgesys, planuojant, kas ką rengsis ir sakys, kur ką pirksime ar iš ko skolinsimės... Juk žmogui reikia žmogaus, ir kai akimirkai pamiršti viską aplinkui, kai pasineri į kūrybą ir bendravimą, tada atrandi tiek daug naujo žmoguje, kuris, atrodo, visą laiką buvo šalia. Surengėm dar vieną nuostabų šimtadienį, pasveikinom savo brangius draugus pusiaukelėje link finišo, išgyvenome dar vieną nepakartojamą bendrystės fiestą ir sakom „ačiū“, nes tokiomis akimirkomis atrodo jog klasė tampa šeima, o mokykla – namais.

Goda Endzelytė, 3b kl.