KONTAKTAI

V.Kudirkos g. 33, LT-71124 Šakiai
Raštinės tel. (8 345) 60176
gimnazija@ziburys.sakiai.lm.lt

PAMOKŲ LAIKAS

1.8:00-8:45
2.8:50-9:35
3.9:45-10:30
4.10:50-11:35
5.11:55-12:40
6.12:50-13:35
7.13:45-14:30
8.14:35-15:20

NAUDINGOS NUORODOS

Ugnės Lekavičiūtės laiškas tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkursui
2021-02-20
Šakiai
Lietuva
2021 m. sausio 25 d.
 
Brangioji Močiute,
Jums jau geriau ir galime kalbėtis telefonu, tačiau po tiek laiko, kiek Jūsų nemačiau, net ir tai nepadeda. Be galo Jūsų pasiilgau, tad nusprendžiau parašyti laišką. Gana archajiškas būdas? Tiesa. Aš irgi taip maniau, bet dabar galvoju, kad tai savotiškai žavu ir praskaidrins Jūsų pilkas dienas ligoninėje. Ant ligoninės spintelės pasidėsite melsvą voką ir mūsų nuotrauką. Kai bus liūdna ar ilgu, galėsite prisiminti gražias akimirkas kartu, vėl paskaityti laišką ir stengtis kuo greičiau  atsistoti ant kojų.
Kai kalbamės, Jūs vis klausiate: „Ar namuose viskas gerai? Ar nesergate? Kaip šuniukai?“ Toks jau Jūsų būdas – rūpintis kitais pamirštant save. Tikėkite manimi, kai sakau, kad viskas iš tiesų pakankamai gerai. Mes nė vienas nesergame, tėvukas ir tėtis susitvarko su namų ruoša, ir šuniukai jau priprato prie tuštesnių namų. Mums visiems viskas gerai, išskyrus vieną dalyką. Mes visi be galo ilgimės Jūsų. Šuniukai per dienų dienas ausis laiko priglaudę prie galvos šonų, vis uodžia orą, bet namų kvapas be Jūsų gaminamų valgių nebe toks pat. Jūsų numylėtiniai Limutė ir Princiukas be Jūsų liūdi, tupi pas duris ir laukia, kada pareisite. Net graudina tokia šuniška ištikimybė, o Jūs dar bijote, kad, kai grįšite, jie Jūsų nepažins.
Ligoninė... ilgai negalėjau ir nenorėjau Jums rašyti, kad labai jaudinausi, verkiau, kai sužinojau, jog sergate kovidu (taip vadiname tą nelemtą virusinę ligą) ir atsidūrėte reanimacijoje.  Jūs žinote, kad nesu ypatingai tikinti, tačiau tada meldžiausi. Meldžiausi iš visos širdies. Tada supratau, kad nuoširdžiausiai meldžiamasi tik tada, kai kažko labai reikia. Nusprendžiau, kad, kai pasveiksite, kartu su Jumis sekmadieniais vyksiu į bažnyčią.
Tik dabar, kai Jūsų sveikatos būklė pagerėjo, kai Jūs jau kalbatės su mumis telefonu, galiu prisipažinti, jog labai liūdėjau, kad per šventes negrįžote, kad viena jas praleidote ligoninėje, bet kartu ir džiaugiausi, kad sveikstate, jau greitai būsite pažadinta iš dirbtinės komos.
Patikėkite, kad šventės buvo ne šventės be Jūsų. Nors ir pakabinome eglutės šaką svetainėje, bet prie Kūčių stalo trūko Jūsų.  Kasdien prisimenu Jūsų kepamą kugelį. Kai užeidavau pro Jūsų namų duris per Šv. Kalėdas, Šv. Velykas ar kitas šventes, kai visa mūsų šeima kartu susėsdavo prie šventinio stalo,  šio zanavykiško patiekalo kvapas tiesiog užburdavo. Daug kartų Jums sakiau, koks nuostabus jo skonis ir kad joks kitas valgis negalėtų jam prilygti, o Jūs vis susigėsdavote. Ir iš tikrųjų joks valgis, kurio kada ragavau, nebuvo toks skanus ir gamintas su tokia didžiule meile.
Šios šventės buvo kitokios. Be kugelio, be žaidimų, be Jūsų ir be didžiulio šeimos šurmulio. Tą dieną, kai sužinojau, kad Jūs komoje ir kad galiu Jūsų daugiau nebepamatyti, pradėjau gailėtis kiekvienos akimirkos, kurią galėjau praleisti su Jumis, bet to nepadariau. Kas dar turi atsitikti, kad  žmonės išmoktų vertinti kiekvieną minutę su mylimais žmonėmis? Mums visada atrodo, kad laiko dar yra ir jo dar bus, kol nesusiduriame su tiesa, kad jo nėra tiek daug. Mus supa tokia galybė daiktų, mes patiriame tokią gausybę įspūdžių, kad kartais nesugebame pastebėti tikrųjų vertybių ir dėl to vėliau save kaltiname.
Neseniai skaičiau V. Šidlausko knygelę „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“. Joje rašoma apie mergytę, kurios močiutė suserga ir jos namuose pradeda pliaupti lietus, vėliau netgi  snigti ir pustyti. Įsivaizduojate? Man nutiko taip pat. Tėtis su tėvuku turėjo karantinuotis, Jūsų būklė buvo be galo prasta, o ir su teta Jolita matytis negalėjome. Buvo nepaprastai sunku jaustis tokiai bejėgei. Taip baisu, kai tokioje situacijoje negali ne tik padėti sergančiam, bet ir paguosti  kitų, kuriems taip pat sunku. Kartu viską išgyventi yra daug paprasčiau. Mes vieni kitus papildome ir buvimas drauge mus sustiprina. Knygoje kalbėdama su močiute mergaitė užsimena apie mirusį šuniuką. Močiutė jos paklausia, kodėl mergytė anksčiau apie jį nekalbėjo. Mergytė atsako, jog taip atsilygino šuneliui už tai, kad jis ją paliko, ir pagrasino močiutei, kad, jei ir močiutė ją paliks, mergaitė taip pat apie ją nekalbės. Manau, kad mergaitė yra teisi. Aš irgi taip pasielgsiu, jei mane paliksite, tad net negalvokite taip padaryti! Visai nenoriu, kad mūsų namuose lytų ir snigtų, kad Jūs pavirstumėte dangaus žvaigždute.
Žinote, Močiute, kai išgirdau skambantį telefoną ir jo ekrane užsižiebė užrašas „Ašytė“ (juk pamenate, kad taip Jus vadinau), akyse susikaupė ašaros. Negalėjau patikėti. Ar tai tikrai vyksta? Ar jau turite pakankamai jėgų įjungti telefoną ir paskambinti? Kai išgirdau Jūsų balsą, mano širdis sušilo, išsisklaidė visi lietaus ir sniego debesys. Pagaliau. Pagaliau galiu išklausyti Jūsų išgyvenimus ir pasidalinti savaisiais.
Tomis dienomis, kai buvote komoje, galvojau apie tai, ko Jums nepasakiau. Ir žinau, ką sakiau per retai. Neįsivaizduoju, ką daryčiau be Jūsų šilto glėbio, tvirto žodžio ir palaikymo bet kuriuo atveju. Aš Jus be galo myliu ir noriu Jus greičiau pamatyti, tačiau dabar turime palaukti, kol Jūs sustiprėsite. Tada galėsite grįžti namo, o mes visi lauksime Jūsų su obuolių pyragu ir vaniliniais ledais.
Jus mylinti anūkė Ugnė

 
 
Kitos naujienos
PAGRINDINIS
© 2016 - 2021. Šakių “Žiburio” gimanazija. Visos teisės saugomos. Kopijuoti turinį be raštiško gimnazijos sutikimo griežtai draudžiama.
Kūrė: Justas Dėnas