KONTAKTAI

V.Kudirkos g. 33, LT-71124 Šakiai
Raštinės tel. (8 345) 60176
gimnazija@ziburys.sakiai.lm.lt

PAMOKŲ LAIKAS

1.8:00-8:45
2.8:50-9:35
3.9:45-10:30
4.10:50-11:35
5.11:55-12:40
6.12:50-13:35
7.13:45-14:30
8.14:35-15:20

NAUDINGOS NUORODOS

Miglės Unguvaitytės darbas, skirtas konkursui „Laisvės karta sako jiems AČIŪ“
2021-01-14
Laisvės karta sako jiems
AČIŪ
 
    Laisvė - tai pati gražiausia vertybė, o mums, lietuviams, ji pati svarbiausia. Dėl savo laisvės kovojome daug kartų, o patriotiškumas, kuris vedė į priekį, buvo nenugalimas jokiems priešams. Meilė savam kraštui lietuvių širdyse degė karščiau nei vaidilučių saugojama šventa ugnis.
    Į kovą  dėl laisvės Lietuvos žmonės stojo nuo neatmenamų laikų. Lietuviams atrodė, kad tikras tautos ir individo pažeminimas neturėti savo valstybės ir būti didžiausio priešo valstybės sudėtyje, neturėti galimybės skaityti ir rašyti savo gimtąja kalba, būti patyčių, smurto ir paniekos objektu. 1864 metais birželio 15 dieną generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu buvo uždrausta lietuviška spauda, taip buvo siekiama numalšinti 1863-1864 metų sukilimą, kuris kilo iš laisvės troškimo, iš noro išsilaisvinti dar iš 1569 metais įkurtos Abiejų Tautų Respublikos, kurią skersai ir išilgai dalinosi galingųjų valstybių vadovai. Šis draudimas buvo bene skaudžiausias kirtis lietuviams per visą valstybės istoriją, bet net ir tada mūsų tauta nepasidavė ir priešinosi. Tik mūsų žodyne egzistuoja toks žodis - knygnešys. Tai buvo herojai didvyriai, kurie aukojosi ir rizikavo ne tik savo gyvybe, bet ir savo artimųjų. Pasiryžę didelėms aukoms jie slapčia gabendavo bei platindavo Lietuvoje knygas, kurios buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, Prūsijoje, netgi Amerikoje. Rytprūsiuose slaptą knygų spausdinimą organizavo vyskupas Motiejus Valančius. Daugiausiai knygų pergabeno knygnešys Jurgis Bielinis, jo gyvenimo moto: ,,Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.” J. Bielinis,  pasivadinęs Juozapu Baltuoju Ereliu, caro žandarams buvo įkliuvęs net 5 kartus, tačiau buvo itin sumanus ir ištrūkdavo. Knygnešius persekioję carinės Rusijos valdžios žandarai nepasidavė net 40 metų, tačiau lietuviai atgavo teisę į savo raštą ir kalbą 1904 metais. Didžiausi nuopelnai lietuvių inteligentų, kurie pradėjo leisti slaptus lietuviškus laikraščius ir juos platinti po visą kraštą. Žymiausi iš jų - ,,Aušra” ir ,,Varpas’’, kurie vien savo skambiu pavadinimu žadino tautą, siekė atgaivinti tautiškumą ir patriotizmą kiekvieno lietuvio širdyje. Taigi, turėtume būti dėkingi šiems superdidvyriams, kurie aukojosi ir stengėsi, kad ateities kartos galėtų džiaugtis savo gražia ir skambia kalba.
    Tačiau lietuvių kovos tuo dar nesibaigė. Patys skausmingiausi momentai ir patirtys dar buvo priešaky. 1918 metais vasario 16 dieną atkurta Lietuvos Nepriklausomybė buvo pradžia naujos pradžios, tačiau net ir tada žmonės ginklu turėjo ginti savo laisvę. Prasidėjusios kovos dėl nepriklausomybės baigėsi tik 1920 metais. Bolševikinė Rusija nenorėjo paleisti iš savo gniaužtų Lietuvos, Lenkija - numylėtojo Vilniaus krašto, iš paskos sekė ir bermontininkai. Pasibaigus kovoms, situacijai kiek aprimus, lietuviai turėjo galimybę įsikurti kaip valstybė iš naujo. Tačiau pradėjus kurtis totalitarinėms valstybėms, neramumai ir vėl pradėjo neleido žmonėms ramiai gyventi, auginti vaikus. 1940 metais birželio 15 dieną pateiktas SSRS ultimatumas Lietuvą ir vėl sugrąžino priešui, su kuriuo ji taip ilgai kovojo ir kam priešinosi. Okupacija naikino žmogų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Vis dėlto atimta teisė laisvai gyventi, trėmimai į Sibirą, rusifikacija, vėliau sekęs nacistinės Vokietijos okupacinis režimas nepalaužė stiprios lietuvio dvasios. Žmonės kentėjo tylėdami, tarsi laukdami tinkamos akimirkos.
    Toji lemtinga akimirka po tiek daug metų kančių atėjo. 1990 metais sausio 13-tąją, kai Sovietų Sąjunga bandė jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą. Tūkstančiai taikių ir neginkluotų žmonių stovėjo prie bokšto, jie buvo pasiryžę kristi kad ir po tanko vikšrais.  Jiems nerūpėjo niekas daugiau, tik susigrąžinti savo laisvę, savo valstybę. Šių kilnių žmonių dėka, dabar esame laisvi, galime didžiuotis vadindamiesi lietuviais, nes jei ne jie - vis dar būtume tik dalis kitos valstybės. Kiekvienais metais kartojame jų vardus ir pavardes, bet man jie susilieja į vieną neužmirštuolę, kuri šviečia net iš po kruvino sniego. Jiems šviečia tūkstančiai žvakelių languose, jiems plazda nuleistos vėliavos. Jie pasiaukojo, kad visas pasaulis matytų, kad nors ir esame maža valstybė, bet mūsų žmonės yra didūs, užsispyrę ir ryžtingi, patriotiški ir drąsūs.
    Didžiuojuosi, kad Lietuvos žmonės yra nepalaužiami. Jie kovos dėl laisvės iki paskutinio kraujo lašo. Dėkoju visiems superdidvyriams, kurie kovojo dėl laisvės, lietuviško tapatumo ir valstybės. Saugau, gerbiu ir myliu savo Lietuvą, dėl kurios taip sunkiai kovojo mūsų protėviai, seneliai ar net tėvai. Tai mūsų laisvė. Tai mūsų Lietuva. Aš ir visa mano karta pagarbiai tariame ačiū praeities kartoms, kad mums išsaugojo kalbą, tėvynę, namus, tradicijas ir papročius, kad mokė mus statyti širdyje šventovę, kurioje sutilptų ir žydėtų visa Lietuva.

Šakių ,,Žiburio“ gimnazija
Miglė Unguvaitytė
4c klasė
Mokytoja Danutė Aniulienė
2021-01-11
Šakiai
 
 
Kitos naujienos
PAGRINDINIS
© 2016 - 2021. Šakių “Žiburio” gimanazija. Visos teisės saugomos. Kopijuoti turinį be raštiško gimnazijos sutikimo griežtai draudžiama.
Kūrė: Justas Dėnas