Laisvės gynėjų diena – Sausio 13-oji. Atminimo diena: keliame Lietuvos valstybės vėliavą, degame žvakeles languose, segame neužmirštuolės žiedą... Norime neužmirti tų, kurie kovojo už mūsų visų laisvę.
    1991 metų sausio 13 dieną įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybei jėga paimti Vilniaus televizijos bokštą. Bandymai šturmuoti Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybei reikšmingus objektus buvo vykdomi nuo sausio 9 d. Užimti pastatus atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė. Prie televizijos bokšto Vilniuje budėjo minios žmonių – po šturmo per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai (užimti Parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti ir gana greitai sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Taip rašoma internete apie sausio 13 dienos įvykius. Bet visgi ką man reiškia ši diena? Kokios asociacijos kyla galvoje ir širdyje.
    Visai neseniai per literatūros pamokas nagrinėjame Sofoklio tragediją „Antigonė“. Šio kūrinio pagrindinė veikėja man labai asocijuojasi su Lietuvos patriotais, tą sausio naktį stovėjusiais prieš rusų kariuomenės tankus. Kaip ir Antigonė jie buvo vedami meilės ir ryžto, savo įsitikinimų. Antigonė nepabūgo pasipriešinti valdovui Kreontui vykdydama savo žmogiškąją pareigą – palaidoti mylimą brolį. Taip elgtis ją vedė širdis. Pasirinkimo situacijoje atsidūrę mūsų tautos žmonės nepabūgo stoti prieš sovietų armiją, nors ir buvo beginkliai, nes tikėjo savo teisumu. Manau, mūsų tautiečiai kaip ir Antigonė nujautė, jog išdavę savo įsitikinimus tą naktį jie negalės toliau ramiai gyventi. Mano manymu, ten stovėję ir dėl Lietuvos pasiryžę net žūti lietuviai pelno lietuvio iš didžiosios raidės vardą. Tragedijoje Antigonė gynė savo brolį ir jo garbę, taip ir mūsų tautiečiai stovėdami kartu tą naktį kaip broliai ir seserys žengė koją kojon link garbingos Lietuvos. Tai tik dar kartą parodo, kaip žmonės turėdami viziją (laisvą tėvynę), laikydamiesi savo įsitikinimų ir susivienydami gali įveikti tankus.
    Man laisvės gynėjų diena primena, kaip viskas yra trapu, ir  tik žmonės kartu, tikėdami tuo, ką daro, gali įveikti viską. Gyvendama dabar laisvoje Lietuvoje suprantu, jog laisvė kainuoja daug. Laisvė, jos išsaugojimas bei mūsų tėvynės auginimas reikalauja daug atsakomybės bei užsispyrimo. Labai noriu tikėti, jog nei atsakomybės, nei užsispyrimo netrūksta dabartiniams Lietuvos piliečiams, net paties jauniausiems,  jog jie nebijo atsakomybės kurti Lietuvą ir jų širdis dega meile jai. Aš pati labai myliu savo tėvynę, jaučiu atsakomybę už tai, kokia ji yra, kokia ji bus rytoj. Viliuosi, jog per 30 laisvės metų mes dar labiau sustiprėjome ir sakydami „ačiū“ tą naktį ten buvusiems žmonėms su dar didesniu tikėjimu savo tėvynę kursime kiekvieną dieną.