KONTAKTAI

V.Kudirkos g. 33, LT-71124 Šakiai
Raštinės tel. (8 345) 60176
gimnazija@ziburys.sakiai.lm.lt

PAMOKŲ LAIKAS

1.8:00-8:45
2.8:50-9:35
3.9:45-10:30
4.10:45-11:30
5.11:55-12:40
6.12:50-13:35
7.13:45-14:30
8.14:35-15:20

NAUDINGOS NUORODOS

Moksleivių kūryba
2019-11-11
Mes visi pasmerkti ištverti gyvenimą. Ir vienintelė galimybė tai padaryti – pamilti jį.
(Georges Bernanos)
 
Online galima tapti bet kuo?
 
    Rasistas. Lyderis! Patyčių auka... O gal iškrypėlis? Ten galima tapti bet kuo. Ten. Internetinėje erdvėje. Kur jaunuomenė - lyg infantilūs augalai. Neprisotinami. Milijonai akių. Tūkstančiai reakcijų ir nuodingų liežuvių. Brutali realybė. Neįmanoma sustabdyti to, kas masiškai populiaru. Mūsų esybė bejėgė pasipriešinti. Aštru. Koktu. Jis mus visus sunaikins. Jis. Internetas.
    Įsijungia išmaniojo telefono ekranas. Nuleidžiu pavargusias akis. Atrodo, jog ir joms trūksta deguonies. Stinga laisvės. Bet... Negaliu pasipriešinti disciplinai. Po akimirkos matau ją. Interneto platformą. Kaifas. Spragsintys klavišai. Spalvoti ekranai. Butaforinė mūsų dabartis... Sunku! Nepakeliamai sunku, kai viską diktuoja tobulumo stereotipai. Daug kaukių, netikrų veidų... Vulgarios nuotraukos, kupinos efektų ir grandiozinių filtrų, trikdo. Laisvamaniškos merginos drąsiai apsinuogina. Atiduoda save. Vojerizmo apsėsti vaikinai ieško aukų... Intymios scenos. Gėda. Šalta. Jie nenutyla... Keikia. Žargoniškai šneka! Mandagumo ir etikos prisotintų frazių - deficitas. Tiesioginės transliacijos. O jose... Savižudybės. Efemeriškas šleikštulys paliečia mano gomurį. Jaučiu kartumą ant liežuvio galo. Noriu dingti. Trokštu, kad pasaulis sustotų bent minutei. Bent sekundei poilsio... Apgailėtina, jog sisteminės erdvės valdo mus. Lemia kiekvieną žingsnį. Blogus sprendimus... Tamsi ir niūri tikrovė. Tobulumo fragmentai. Diktatūros pradai. Kaip ištverti?
    Sakrali tyla. Pagaliau. Pagaliau nurimo vidinis balsas. Metų metus jis kamavo mane... Spaudė gerklę. Dusino... Sukaupiau jėgas ir rėkiau. Riaumojau! Apmaudu, jog be garso... Nuovargis ir baimė neleido prasižioti. Bloknotas buvo kupinas žodžių. Visa tirada frazių, išmargintų juodu tušinuku. Gaila, kad rašalas baigėsi. Nenorėjau sustoti... Bet nurimau. Susimąsčiau. Mūsų įprasti ir virtualūs portretai yra identiški. Ar realiame gyvenime rasistas toleruoja skirtingas tautas? Ne... Sisteminėje erdvėje jis drąsiai išreiškia savo nuomonę, nes nemato kito ašarų. Apmaudo. Skausmo. Realybėje jis tyli. Bet liguistai nekenčia... Ar lyderis visur yra „herojus“? Vargu. Internete galime pavaizduoti save taip, kaip norime. Lengva ištaisyti klaidas. Meluoti. O kasdienybėje sunku atsikratyti juodo šešėlio. Sunku! Jei nutapome savo paveikslą pilkomis spalvomis, jis toks ir liks. Amžinai. Gyvenime reikia šviesos. Ryškių atspalvių. Meilės...
    Aš čia. Sistemoje. Tyliai skęstu savyje. Venomis teka skausmas. Jaučiu, kaip lakoniškai pulsuoja. Akys pagauna žiburį. Jis ryškus. Deginantis. Nusuku žvilgsnį. Gaudau šešėlius, ezoteriškai šokančius ant sienos. Begalybė minčių. Suvibruoja telefonas. Aš ten. Internete. Lūpas suvilgo šypsena.  Smagu, jog žmogus išdrįsta parodyti tikrąjį save. Meilė tarp tos pačios lyties atstovų - nieko naujo. Rizikingas žingsnis atskleisti jausmus viešumoje. Burnos, prikimštos aštrių liežuvių, nenutyla. Bjauru! Pademonstruoti save be kaukės ir spektaklių - privalumas. Gėjus. Transvestitas. Biseksualas. Jie žmonės kaip ir kiekvienas iš mūsų. Pilnaverčiai. Mylintys. Šios Žemės gyventojai! Staiga laikas sustoja... Išgąstis. Straipsniai, kupini melo, nestebina. Kodėl slepiama tiesa? Baimė? Ir... prekyba žmonėmis? Tamsus kambarys. Tylus verksmas. Apnuoginta siela. Dar viena mergina... Grožis ir tobulumas internete lemia kraupią realybę. Noriu. Trokštu pakuždėti. Reikia būti savimi... Nors ir atrodys viskas paradoksalu. O gal... Fantasmagoriška.
    Kameros. Akinančios blykstės. Ironiškos šypsenos. Banalu. Žmogus trokšta būti matomas. Gerbiamas. Mylimas. Jis nori išsiskirti. Dėmesys. Žiniasklaida. Šlovė. Sunku nusiimti kaukę, kai prieš akis - patikli visuomenė. Slegianti netiesa atneša didelius turtus. Garbę. Kilnumą. Iškyla tik vienas klausimas: kuo pasitikėti šioje Žemėje? Per šimtus metų niekas nepasikeitė. Niekas. Kadaise puikiai žinomos asmenybės pelnydavo pasitikėjimą sarkastiškai meluodamos. Jos žadėjo sukurti socialistinį rojų. Orumą. Santarvę. Ar tai tiesa? Ne. Ginklas ir valdžia. Sąmokslai ir nekaltų žmonių kraujas. Prisimenu E. M. Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“. Karo beprasmybė. Mirties kvėpavimas. Nutrauktos kojos. Rankos. Tokia buvo realybė. Šiuolaikiniame pasaulyje kovos vyksta ten. Internete. Verda dinamiška konkurencija. Peripetijos... Dailiai išmargintos figūros, grakščios kūno linijos verčia aikčioti. Graudu pagalvoti, jog iš pavydo galima gerklę perkąsti. Paprastumas lieka kažkur ten... Už miražo. Šimtai „like“ mygtukų. Daug lyderių. Plieninių širdžių! Melas. Jis nemarus. Jis niekada nemirs. Niekada!
    Prisėdu ant vienatvės suolelio. Ramu. Į plaučius plūsteli tyras oras. Atgaiva... Gera pabėgti nuo kasdienybės šurmulio ir slegiančių problemų. Pakeliu akis. Žvelgiu į plačiąsias tolumas. Gamtos peizažai stebina. Širdis monotoniškai plaka. Spurda iš džiaugsmo! Saulė pasiekė zenitą. Užgeso žiburiai... Tyla. Aš kažkur ten... Ten. Už horizonto. Stebiu ošiančią jūrą. Neįtikėtinas jausmas girdėti melodingą bangavimą. Sustoju vienai akimirkai. Išgeriu plaučius deginantį deguonies gurkšnį. Rymoju: kas aš esu online? Žiūrovė. Mąstytoja? Galbūt... Bet visgi esu žmogus! Gyvybė, kuri... Klysta. Myli. Ir atleidžia! Mintis nutraukia švelnus prisilietimas. Po sekundės suprantu, jog tai jis... Mūsų gyvenimas. Kupinas dramų. Erotikos... Toks susipynęs... Bėgantis. Juodai baltas. „Neišeik! Pasilik!“- skubu ištarti. Bet... Jis negirdi. Lieka tik dulkės. Migla. Graužianti nežinomybė. Netikėtai grįžta spengiantis triukšmas. Žadintuvas. Plačiai atmerktos akys. Drebantis kūnas supranta, jog viskas tikra. Aš ir mano pasaulis. Mes realūs.
    Gilus vakaras. Kvepia lietumi... Takai, nukloti margaspalviais lapais, žaismingai lydi namo. Į duris pasibeldė ruduo! Apnuogino medžius... Papuošė žemę. Šalta. Vėjas, žaidžiantis plaukuose, nuramina. „Sustok, akimirka žavinga!“ -  sušunku didingus J.V. Gėtės Fausto žodžius. Tyluma. Prieš akis tuščių gatvių siluetai. Ore tvyro guvus svarainių kvapas. Ramu. Tik ten... Tolumoje... Skamba gaudžiantis bažnyčios varpas. Ak, sidabrinės liepos! Užuodžiu medų... Nors bitės jau seniausiai miega. Sodai pasipuošė auksu... Ežeras apsitraukė šerkšnu. Pievos. Supasi rasos gaivumo paliesti voratinkliai. Žvilga paskutiniai dobilų žiedai... Dangus. Jo skliaute sukasi migruojantys paukščių pulkai. Harmonija! Štai, kur nuostabus grožis! Internetas. Sistemos. Programos... Niekada neatstos gamtos nepaprastumo. Tikrumo. Akimirkos trapumo...
    Naktis. Lietaus kristalai vangiai barbena į langą. Neramu. Įsivaizduoju, jog vėl esu prie jūros. Kojas glosto karštas smėlis... Saulė bučiuoja strazdanotą odą. Netikėtai sugrįžtu į dabartį. Tolumoje dega žiburys. Ryškiai šviečia. Kiekvienas žmogus turi šviesiąją ir tamsiąją pusę... Lyg žibintas. Dega... Ir vėl užgęsta. Įsijungus išmaniojo telefono ekranui keliauju ten... Ten. Kur tiesa ir melas! Kur tūkstančiai žmonių. Tūkstančiai pilkų žibintų...
 
Samanta Stankevičiūtė, 3b klasė
Kitos naujienos
PAGRINDINIS
© 2016 - 2019. Šakių “Žiburio” gimanazija. Visos teisės saugomos. Kopijuoti turinį be raštiško gimnazijos sutikimo griežtai draudžiama.
Kūrė: Justas Dėnas