Šakių „Žiburio“ gimnazija įkurta 1918 m. pavasarį. Jau 1919 m. gimnazijos direktorius, kunigas Ignas Starkus, iniciavo ateitininkų kuopą Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Tai buvo laikai, kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo jaučiamas didelis pakilimas, kraštui reikėjo išsilavinusių žmonių, o jaunimas buvo ypač aktyvūs to laiko procesų dalyviai, jie jautėsi atsakingi už Lietuvos ateitį.  Ateitininkai vadovavosi tautiškumo, visuomeniškumo, inteligentiškumo, katalikiškumo, šeimyniškumo principais. To meto mokykloje tai atitiko dorinio, pilietinio, šeimos ugdymo vertybinį pagrindą.
    Šakių „Žiburio“ gimnazijos ateitininkų veikla plačiau neaprašyta. Kažkiek informacijos suteikia bendra gimnazijos veiklos analizė, taip pat buvusių gimnazistų ir mokytojų atsiminimai, gimnazijos istorijos centro eksponatai, nuotraukų albumai. Iš pradžių ateitininkams vadovavo gimnazijos direktorius I. Starkus, vėliau – kiti kapelionai.  Kaip savo atsiminimuose mini pirmos laidos abiturientas Jonas Greičius, ateitininkai susirinkimų metu mokėsi oratorystės meno, renginių ir darbo organizavimo paslapčių. Domėjosi Lietuvos istorija, rinko tautosaką, kurią skelbė „Tautos žieduose“, turėjo stiprų kūrybinį potencialą. Gimnazijos ateitininkai leido laikraštį „Židinys“, tyrė literatūros kūrinių ypatumus.  Dramos sekcija ruošdavo vaidinimus, mokėsi deklamuoti.
     Ateitininkų kuopai priklausė daugelis gimnazijos moksleivių ir mokytojų. Veikė ir sendraugių skyrius. Vėliau atsirado ir skautai. „Mokytojai, – savo prisiminimuose rašo bene žymiausia Šakių „Žiburio“ gimnazijos ateitininkė Monika Liulevičienė, – padėdavo ateitininkams ir skautams. Tarp šių organizacijų nebuvo jokių nesusipratimų.“
1930 m. tautininkų partija uždraudė moksleivių ateitininkų sąjungos veiklą. „Ateitininkų moksleivių kuopos uždaromos. Po šio potvarkio daugelis moksleivių ateitininkų įsijungė į skautus. Dalis moksleivių ateitininkų veikė už gimnazijos sienų. Juos globojo kapelionai ir parapijos kunigai, - rašo M. Liulevičienė. – Ateitininkų kuopos uždarymas skautams buvo naudingas, nes jų narių skaičius labai paaugo.“ Švietimo ministerijai uždraudus organizaciją, gimnazijos ateitininkai veikė slaptai  prisidengdami eucharistininkų vardu. Taip pat Šakiuose kūrėsi pavasarininkų ir kitos panašios ideologijos katalikiškos organizacijos.
     Kunigas, poetas, chemijos mokslų daktaras, ateitininkas, jau nuo gimnazijos laikų lietuvybės puoselėtojas Jonas Dėdinas pamini, kad mūsų „gimnazijoje mokėsi iš Šiaurės Amerikos atvykęs ateitininkų būrelis. Jiems tada beveik niekas nevadovavo, o patys sulėtėjo, išblėso.“
     Okupacijų metais ateitininkų veikla nusilpo, buvo pavojinga reikšti savo įsitikinimus, būti aktyviu. Atsiminimuose rašoma, kad bolševikų okupacijos dalis mokytojų bažnyčioje lankydavosi slapta. Kiti bandydavo prisitaikyti, pavyzdžiui, pradėdavo dirbti su komjaunimu. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai didelė dalis inteligentijos pasitraukė į Vakarus. Aktyvūs ateitininkai emigracijoje buvo mūsų gimnazijos mokytojai M. ir V. Liulevičiai, tėvynėje aktyviai veikė P. Lingys, P. Pusdešris, P. Povilaitis, J. Greičius.
 
Monika ir Vincentas Liulevičiai

     Monika Liulevičienė 1929 metais buvo paskirta Šakių „Žiburio“ gimnazijoje dirbti prancūzų kalbos mokytoja. M. Liulevičienei nepaprastai rūpėjo vaikų katalikiškas ir lietuviškas auklėjimas. Pasak jos dukros Saulės Liulevičiūtės – Palubinskienės, nuo 1919 m. ji buvo veikli ateitininkė. „Tokia išliko visą gyvenimą. Ji buvo viena studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės steigėjų ir pirmosios valdybos vicepirmininkė.“ Deja, M. Liulevičienė po 15 metų gyvenimo Šakiuose, 1944 metais, bėgdama nuo sovietinės okupacijos, paliko Zanavykiją, bet visada apie ją prisimindavo su šypsena ir didžiausia meile.
     Jos vyras – Vincentas Liulevičius. Istorikas, mokytojavęs Šakių „Žiburio“ gimnazijoje 1929 – 1944 metais. Nuo 1932 m. tvarkė gimnazijoje buvusį Zanavykų muziejų ir 1940 – 1941 m. buvo direktoriaus pavaduotojas. Apie V. Liulevičių jo dukra S. Liulevičiūtė – Palubinskienė kalba tik pačiais gražiausiais žodžiais: „Tėtuką nepaprastai mylėjau“. V. Liulevičius savo testamente rašė: „Mylėkite Dievą ir vienas kitą – ir dirbkite Lietuvai“. Galime suprasti, jog ir jis prijautė ateitininkų ideologijai.
     Po visų emigracijos vargų, Liulevičiai galiausiai įsitvirtino JAV. Čia dirbo lietuviškose mokyklose, V. Liulevičius daug rašė, priklausė VLIKui, buvo Pasaulio Lietuvių archyvo direktoriumi, redagavo ateitininkų skyrių laikraštyje „Draugas“,  M. Liulevičienė dirbo organizacinį darbą.  Jonas Pabedinskas, kurį laiką dirbęs kartu su Liulevičiais, sakė: „Žiūrėjome pirmiausia, kad mūsų skyriaus veikla pasitarnautų ateitininkijai... <...> Keldama ateitininkiją aukščiau tuometinio susigrupavimo ji (Liulevičienė) gavo tinkamą pagarbą ir pasitikėjimą iš visų kampų“.
 
Pranas Lingys

     Buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleivis, kunigas Pranas Lingys taip pat buvo ateitininkas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje, rinko tautosaką, ypač daug jos užrašė iš savo močiutės. Baigęs gimnaziją, 1925 – 1929 metais mokėsi Kauno universiteto teologijos – filosofijos fakultete, studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą, rengėsi tapti gimnazijos mokytoju, vėliau pasuko kunigystės keliu.
 
Pranas Pusdešris

     Nors apie šią asmenybę nėra daug informacijos, bet Jonas Augustaitis knygoje „Žiburiečiai svetimoj padangėj“ pamini, kad  „Šakių gimnazijoje veikė slapta moksleivių ateitininkų organizacija, kurios aktyvus narys buvo Pranas Pusdešris. Vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacija smetoninės vyriausybės buvo uždrausta. Mokyklose dažnai ji veikdavo prisidengusi religiniu būreliu eucharistininkų vardu.“
 
Pranas Povilaitis

     Kitas žymus Šakių „Žiburio“ gimnazijos ateitininkas Pranas Povilaitis, kuris prisijungė prie ateitininkų jau tada, kai jų veikla buvo uždrausta. P. Povilaitis prisimena, jog ateitininkai rinkdavosi privačiuose butuose arba pas kapelioną. „Slaptumas, – rašo P. Povilaitis, – patraukia žmones, todėl didelė dauguma moksleivių priklausė ateitininkams. <...> Slapta Šakių „Žiburio“ gimnazijos ateitininkų veikla nenutrūko iki pat karo pabaigos. Dvejus paskutinius metus buvau išrinktas gimnazijos moksleivių ateitininkų pirmininku.“ Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukus į Vakarus, P. Povilaitis buvo išrinktas studentų ateitininkų Čikagos draugovės pirmininku. Jo darbas buvo įdomus ir prasmingas. Atsikūrė studentų ateitininkų korporacijos: „Giedra“, „Šatrija“, „Kęstutis“ ir „Vytauto“ klubas. Pasak P. Povilaičio, „lietuvišką darbą dirbom tik nuo darbo atliekamu laiku, be jokio atlygio.“ Čikagoje jis kartu su kitais ateitininkais atkūrė viską, ką atsivežė iš Lietuvos. Būtent tai padėjo išlaikyti lietuviškas tradicijas. „Visa tai norėjom išsaugoti ateities Lietuvai, kurios išsilaisvinimu niekad neabejojom“, – sako ateitininkas.
 
Jonas Greičius

     Daug apie ateitininkų organizaciją sužinome iš I laidos abituriento Jono Greičiaus atsiminimų. „Šalia pamokų daug lavinomės ateitininkų kuopoje“, – prisiminimais dalinasi ateitininkas. „Ji užsimezgė bene 1919 metais. Kas buvo iniciatorius? Globojo kun. Starkus.“ J. Greičius priklausė ne tik ateitininkams, bet lankė ir daugelį kitų būrelių – literatų, dramos. „Ateitininkų kuopai priklausė daugumas mūsų klasės mokinių“, – rašo J. Greičius. Baigęs mokyklą J. Greičius studijavo literatūrą, dirbo mokytoju, mokyklos direktoriumi, neišvengė tremties.
 
Gimnazijos ateitininkų indėlis

     Gimnazijos ateitininkų – pasaulėžiūrinės, asmenybės ugdymo, auklėjimo organizacijos, kurios tikslas ugdyti jaunimą, turintį išlavintą protą, tvirtą valią ir jautrią širdį, – indėlį jaučiame ir šiandien.
     Būtent ateitininkų dėka, 1928 m. birželio 21 d. Šakių „Žiburio“ gimnazijos patalpose įkurtas Zanavykų muziejus. Muziejaus reikalingumo klausimas buvo iškeltas 1926 m. liepos 12 d. Zanavykų ateitininkų konferencijos metu. Pagal Muziejaus statutą, muziejus buvo valdomas direkcijos, kurią sudarė: pirmininkas (nuo Studentų Ateitininkų Zanavykų draugijos), seniūnas (nuo Šakių moksleivių ateitininkų kuopos) ir propagandistas (nuo ateitininkų Sendraugių Šakių skyriaus). Pirmasis direktorius – studentas, medikas Antanas Pavalkis. Vėlesniais metais muziejumi rūpinosi gimnazijos mokytojas Vincentas Liulevičius ir jo vadovaujamas istorikų būrelis. Antrojo pasaulio karo metais, 1944-ųjų rugsėjį, gimnazijos pastatas ir jame įsikūręs muziejus sudegė.
     Nors prof. Juozas Eretas nedirbo mūsų gimnazijoje, bet ir jis paliko žymę gimnazijos istorijoje. J. Eretas buvo aktyvus ateitininkas, dalyvavo renginiuose, skaitė paskaitas. 1927 m. liepos 18 d. vadovavo pirmajai ateitininkų sporto olimpiadai, vykusiai Palangoje. 1940 m. uždarius Teologijos – filosofijos fakultetą buvo atleistas iš universiteto, todėl su šeima atsikraustė į žmonos tėviškę Šakių rajone. Tikėtina, kad bendravo su gimnazijos mokytojais ir ateitininkais, nes J. Eretas gimnazijai padovanojo savo biblioteką. Deja, 1944 metais mokykla, kartu su biblioteka, sudegė.
    Ateitininkai Šakių „Žiburio“ gimnazijoje buvo skaitlingiausia, veikliausia organizacija, kuri padėjo pamatus daugelio žymių žmonių tolesnei profesinei veikla, patriotizmui. Šios idėjos, ateitininkų ideologijos principai buvo labai reikšmingi išeivijoje, juos plėtojo ir tuo rėmėsi emigrantai, kurie jautė tėvynės ilgesį pokario metais.  Prisimindami XX amžiaus istorinį kontekstą, kuris, kaip bebūtų gaila, palietė ir Šakius, už išsaugotą tautiškumą, visuomeniškumą, inteligentiškumą, katalikiškumą ir šeimyniškumą turime būti dėkingi ateitininkams, kurių indėlis tiek gimnazijai, tiek visai Lietuvai yra neįkainojamas.
 
Kiti gimnazijos ateitininkai

 
Pabaigai

     Saulė Liulevičiūtė – Palubinskienė prisiminimuose apie savo mamą Moniką Liulevičiūenę rašė, jog ji „visą gyvenimą išliko ištikima jaunystės idealams, taip gražiai nusakytais ateitininkų himne – „mokslas, dorumas, tautos reikalai“. Būtent tarpukariu Šakių „Žiburio“ gimnazijoje buvo taip giliai įskiepytos šios vertybės, kad net Smetonos draudimo laikotarpiu ir Antrojo pasaulinio karo metais ateitininkai visgi sugebėjo išlikti ištikimi sau ir Dievui. Šie idealai atsispindi ir dabartinėje kartoje, kuri stengiasi laikytis principų, neprieštaraujančių ateitininkų ideologijai.
 
 

Gustė Žukauskaitė, 4a klasė