Vasario 28 diena buvo įsimintina ne tik gimnazijos moksleiviams, dalyvavusiems lietuvių kalbos metodinėje dienoje, bet ir visiems, mylintiems mūsų gimtąją kalbą bei norėjusiems prisiminti vieną garsiausių mūsų rajono lietuvių kalbos mokytoją Joną Augustaitį.
    100-osioms mokytojo gimimo metinėms atminti Šakių „Žiburio“ gimnazijoje buvo suorganizuota konferencija „Maža tauta su dideliu žodynu“. Joje klausėmės rajoninio skaitovų konkurso prizininkų, mūsų mokyklos gimnazistų A. Venso ir G. Žukauskaitės skaitomų kūrinių ištraukų, žavėjomės jaunųjų „Pynės“ šokėjų pasirodymu.
Buvusi gimnazijos mokytoja O. Jasinskienė pasidalino prisiminimais apie šviesios atminties mokytoją J. Augustaitį ir kartu su Šakių viešosios bibliotekos kūrybine grupe "Mėlynosios paukštės" atliko meninę literatūrinę kompoziciją pagal K. Bradūno ir J. Marcinkevičiaus eiles "Eik kalbos tiesumu". Poetinis žodis ir skambi daina apie kalbą konferencijos dalyviams priminė mūsų tautos didžiuosius kūrėjus, lietuvių kalbos grožį, jos reikšmę mums.
   
    Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. I. Smetonienė konferencijos dalyvius supažindino su VU mokslininkų atliktu tyrimu apie žodžių reikšmę. Profesorė atkreipė dėmesį į tris žodžius -  kalbą, tautą bei valstybę ir stengėsi išsiaiškinti, ką eilinis žmogus mąsto, kai išgirsta šiuos žodžius. Kalba, apimanti visas įmanomas jos formas, net ir programavimo kalbą, yra viena svarbiausių vertybių. Ji yra identiteto, vienybės, istorijos ir valstybės dalis. Kiekvienas žmogus sakraliniais ryšiais susijęs su kalba. Tauta atliktame tyrime atitinka žodyno reikšmę - tai žmonių grupė, siekianti bendrų tikslų. Tai ir vienybė, bendras darbas visų labui. Tautoje svarbus ir vienas žmogus, jo indėlis. Kai auga, stiprėja vienas žmogus - auga ir pati valstybė, o augant valstybei, tobulėja ir kiekvienas žmogus. Kalbėdama apie valstybės suvokimą, profesorė pabrėžė, kad jis skiriasi. Užsienio lietuviams tai vieta, kur jie moka mokesčius. Mums – tai vieta, kur gyvena tauta, kalbanti savo kalba. Taip pat tai sava teritorija. Ir nors dažnas lietuvis pasakytų, kad valstybė manim nesirūpina, garsus lenktynininkas B. Vanagas pabrėžia, kas valstybė yra tada, kai mes daugiau duodam jai, nei imam iš jos. 
   
    VU Filologijos fakulteto doc. Dr. A. Smetona, kalbėjo apie lietuvių kalbos raidą. Ji prasidėjo nuo parasto valstiečio kalbos, išplito miestuose, vėliau tapo literatūrine ir galiausiai - elito kalba. Lietuvių kalba yra tarp 2% didžiųjų pasaulio kalbų ir tarp 2% kalbų, kurioms pavyko tapti valstybinėmis. Lietuvių kalba atsirado ir vystėsi tuo pačiu metu kaip ir visos kalbos, tik kalbos raidos procesai vyko labai lėtai dėl žmonių atskirties į gentis, regionus. Jo manymu, natūrali kalbos būsena yra įvairovė.  Kalba pasidaro bendrine tik maišantis žmonėms, jų tarmėms. A. Smetona pateikė ir vieną linksmą pavyzdį šiuo klausimu. Žemaitis vedė dzūkę ir apsigyveno Aukštaitijoje. Vaikams pradėjus eiti į mokyklą, šeima persikraustė į Marijampolę. Ir tuomet kyla klausimas – kokia tarme vaikai šnekės, jei jie apsigyvens Anglijoje?
    Profesorius pabrėžė, kad kalba visada vėluoja, atsilieka nuo visuomeninio gyvenimo, o rūpestis ja kartais virsta perdėtu polinkiu į kraštutinumus. Smetona retoriškai klausė, kokia šiuo metu mūsų kalbos situacija?. Vieniems žmonėms atrodo, kad dangus griūva, jei parduotuvės pavadinime naudojama raidė „X“, o gatvės pavadinimas užrašomas nelietuviškai. Kitiems atrodo, kad mums viskas gerai, kad jūra iki kelių ir dangus lig pažastų, kad lietuvių kalba jokio pavojaus nėra, nėra jokių kalbos klaidų ir jie linkę anglų kalbą paskelbti valstybine, nes ji dabar populiari ir reikalinga. Nei vienas iš šių variantų profesoriui neatrodo priimtinas. Dar V. Kudirka ir J. Jablonskis rašė, kad tokios raidės kaip x, w, q, h, f, ch naudojamos lietuvių kalboje svetimiems žodžiams užrašyti.
    Kalbėdamas apie pavojus lietuvių kalbai profesorius paminėjo tokius reiškiniu, kaip pavardžių trumpinimą iki gerai žinomų variantų, kaip Bunkė, Zvonkė. Jis taip pat kėlė klausimą ar didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas taip pat yra grėsmė lietuvių kalbos išlikimui. Dar viena bėda, kad lietuvių kalboje daug žodžių nekaitoma, vartojamas tik vardininko linksnis, pvz Rūta Šepetys. Profesoriaus nuomone klaida yra tai, kas disonuoja su Dabartinės lietuvių kalbos žodynu ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Profesorius nepritaria nuomonei, kad kalba neteko savo namų. Anot A. Smetonos, kalba tik persikraustė į miestą. Natūralu, kad yra naujadarų, svetimžodžių, daug anglicizmų. Kalbą reikia gerbti. Pavojus, A. Smetonos nuomone, yra ne kalbos kaita, bet jos uždarymas į pernelyg siaurą rėmą.

    Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų docentė, dr. L. Vilkienė konferencijos dalyviams pristatė tyrimą, sukurtą norint išsiaiškinti, kokio dydžio Lietuvos moksleivių žodynas. Jam buvo pasirinktos 6 Vilniaus gimnazijos – 2 lietuviškos, 2 rusiškos ir 2 lenkiškos, o tyrime sutiko dalyvauti apie 300 vienuoliktokų. Tyrimui buvo sudaryta apie 80000 lemų, o testui atrinkti 120 tikrų lietuviškų žodžių ir sugalvoti dar 60 netikrų. Nustatyta, kad lietuvio moksleivio vidutinis žodyno dydis yra 52799 žodžiai, kai tuo tarpu lenkiškoje mokykloje besimokančio mokinio žodynas net 10000 žodžių skurdesnis, o rusiškose net 15000. Lektorė pabrėžė, kad turtingesnis žodynas įtakoja ne tik lietuvių kalbos žinias, bet gerėja akademiniai visų dalykų pasiekimai.

    Vilniaus Knygrišių gildijos vadovas R. Supranavičius pristatė knygrišystės ir ekslibrisų tradiciją Lietuvos istorijoje. Ekslibrisas ne tik parodo, kam priklauso knyga, bet ir suteikia žinių apie to laikmečio madas. Lektorius pabrėžė, kad ekslibrisas nuo pat naudojimo pradžios buvo prabangos dalykas, jam kurti naudojami įrankiai ypatingai brangūs. Lektorius parodė keletą LDK valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto ekslibrisų. Pastarasis laikomas bene pirmuoju Lietuvos bibliofilu, nes meilę knygoms jam tikriausiai įskiepijo jo motina Bona Sforca. Lektorius atkreipė dėmesį ir į mecenatus, knygų rinkėjus Jurgį Albinijų ir Valerijoną Protasevičių, kurie prisidėjo prie Jėzuitų kolegijos (dabar VU) bibliotekos įkūrimo. R. Supranavičius prisiminė ir Gelgaudiškio dvare veikusias knygrišių dirbtuves.